depresija ir nerimas

Gabrielius rašo:

:idea: :idea: :idea: pala žmogau niekas tau nieko nekiša... tai tu čia užklydai ir bandai įrodyti savo tiesas, mums, na sorry dėl mums, bet bent jau man tai viskas aišku... gerai, kad tau nešove "puiki" mintis nuvykti į kokį Iraną ir nuėjus į centrinę mečėtę pareikšti, kad Alachas yra "..." :D norėčiau pamatyti tą vaizdelį :vava: :vava: :vava:
O aš su tavim čia blevysgju tik dėl to, kad eurovizija šiemet išties "šū...na" bo ir pasitrniruoti nepykti ant va tokių individų pravartu "meždu delom"...

Atleisk , bet kaska konkreciau be paskaityk knygute ir komentarai is " turgaus aikstes" gal galima isgirsti ? Demodaras ir tas citatas dedavo , kai neturedavo ka pasakyti

sai, o tau neatrodo, kad "jūs" patys save išsibaninat? lendat ten kur "jūsų" sąliginai neturėtų būti ir mėginate lesti smegenis kitiems, kad išspręstumėt savo, kaip tu ten sakei vidines savirealizacijos problemas...

Gabrielius rašo:

sai, o tau neatrodo, kad "jūs" patys save išsibaninat? lendat ten kur "jūsų" sąliginai neturėtų būti ir mėginate lesti smegenis kitiems, kad išspręstumėt savo, kaip tu ten sakei vidines savirealizacijos problemas...

Turejote omenyje , Nusvitusiuju tarpa , ar tiesos zinovus .. na tu kitu kurie nezino , o kvailai kaip mes abejojeme todel bandome kaska issiaiskinti ?

Gabrielius rašo:

sai, o tau neatrodo, kad "jūs" patys save išsibaninat? lendat ten kur "jūsų" sąliginai neturėtų būti ir mėginate lesti smegenis kitiems, kad išspręstumėt savo, kaip tu ten sakei vidines savirealizacijos problemas...

Aš problemų neturiu.
Pasiskaityk forumo taisykles apie kitokios nuomonės toleravimą.
Galėčiau lesti smegenis, jei jos būtų.

Tesiant temą: arh, kaip manote, ar negali depresija būti susijusi su medžiagų apykaitos sutrikimu žarnyne, konkrečiai su kasos funkcijos sutrikimu. Juk jei ko trūksta, tai ir sutrinka serotonino gamyba.

sai rašo:

Gabrielius rašo:

sai, o tau neatrodo, kad "jūs" patys save išsibaninat? lendat ten kur "jūsų" sąliginai neturėtų būti ir mėginate lesti smegenis kitiems, kad išspręstumėt savo, kaip tu ten sakei vidines savirealizacijos problemas...

Aš problemų neturiu.
Pasiskaityk forumo taisykles apie kitokios nuomonės toleravimą.
Galėčiau lesti smegenis, jei jos būtų.

kažkas čia sakė, kad per savo patirtį...

sai rašo:

Tesiant temą: arh, kaip manote, ar negali depresija būti susijusi su medžiagų apykaitos sutrikimu žarnyne, konkrečiai su kasos funkcijos sutrikimu. Juk jei ko trūksta, tai ir sutrinka serotonino gamyba.

Manau kad bet koks sutrikimas kune , sisteminis.T.y neimanoma isgyditi vieno , dvieju ar keletos organu nestabilizavus visos bukles.Jaigu pasalinus organo " apkrovima" , jis persiskirstis ir migrus i kita viena , ir anskciau ar veliau vel islys.

baigiant, sekmės kapstytis savo šū...e.... aišku gerai būtų, kadkitame forume, bet ką jau darysi reiks toleruoti kitokią "nuomonę"

arh rašo:

sai rašo:

Tesiant temą: arh, kaip manote, ar negali depresija būti susijusi su medžiagų apykaitos sutrikimu žarnyne, konkrečiai su kasos funkcijos sutrikimu. Juk jei ko trūksta, tai ir sutrinka serotonino gamyba.

Manau kad bet koks sutrikimas kune , sisteminis.T.y neimanoma isgyditi vieno , dvieju ar keletos organu nestabilizavus visos bukles.Jaigu pasalinus organo " apkrovima" , jis persiskirstis ir migrus i kita viena , ir anskciau ar veliau vel islys.

Žinoma sisteminis. Ir dar uždara grandinė.
Taigi nutraukus vieną grandį susitaiso visa sistema.

Pasaulis su mumis visais pastoviai žaidžia vieną ir tą patį paprastą žaidimą - „Atspėk, koks aš?“
- Tu žiaurus!
- Tu gražus!
- Tu paklusti TS taisyklėms!
- Tu nepaklusti jokioms taisyklėms!
- Viskas vyksta hormonų ir kvantinių vibravimų lygmeny!
Atsakymų daug. Įvairių ir net priešingų. Tačiau paradoksas - visiems atsakiusiems pasaulis nusišypso ir taria „Atspėjai! Taip, aš būtent toks “. Nes pasaulis tiesiog visoks. Daugiabriaunis, ir per kiekvieną briauną vis kitoks. Nuomonė negali būt „nuomonė“ nes ji vistiek lieka nuomonė ir per kažkurią briauną ta nuomonė yra neginčytina tiesa.

Aš žiūriu per savo briauną ir atsakau pasauliui į jo klausimą taip, kaip jį matau ir/ar norėčiau matyt. Tačiau nematau poreikio sukviesti visus aplinkinius pažvelgti per mano briauną, tam, kad jie pritartinai palinkčiotų galvą ir ištartų „o jo, Romeo, tu buvai teisus, per Tavo briauną pasaulis atrodo žymiai gražesnis ir teisingesnis, nei per mūsų!“. Nekviečiu, nes tai mano briauna. O savo žmoną, automobilį, fototechniką ir pasaulio apžvalgos briauną derėtų laikyti tik savo reikmėms ir visiems norintiems/nenorintiems be reikalo neskolint Ir tai sakydamas aš esu 100% teisus, kaip ir visi čia pasisakę, pavieniui ar kartų sudėjus

Vienžo nematau ko tiek ginčytis reikėjo. Nu bent jau man mano briauna tų priežasčių nerodo

OM. Labai idomi, sena tema, kuri kažkur išsuko į šalį. Bet vistik manau bus kas gero čia dar pasidalint. Taigi, man ir pačiai bus naudinga, nes kartais užsliūkina depresija, o kai užsliūkina geriausiai, galvoju, kad "tai man gerai". Pagal TS, silpninti švytuoklę, pvz.: sugedo televizorius - galvoti, ne kaip blogai kad sugedo aš negalėsiu pamatyti tiek daug mėgstamų laidų, o galvoti, kaip gerai, aš nebeleisiu savo laiko veltui ir per jį galėsiu įgyvendinti tai ką visada svajojau, tai yra reaguoti į tariamai neigiamus įvykius (kurie šiaip neutralūs) teigiamai.
Kita vertus jei kas pradės priekaištauti dėl tų rožinių akinių, geriausia pasirinkti tokį požiūrį, kuris padeda tavo pasauliui tau padėti. Dar yra variantas, kad depresija tai yra tavoji komforto zona iš kurios nenori lysti, tai yra tas nusitrynęs tamsus fotelis, kuris mielesnis ir jaukesnis už naują švytintį, minkštą ir pukuotą... Taip pat galima manyt, kad jei yra depresija, tai jos reikia, ji gali būti terpė rastis laimei.
Dėl vaistų, tik žinau, kad yra keli variantai: pirmas fiziniu būdu veikti psichiką, tai yra kava, serotoninas, tt. - bet tai dažnai būna laikinas, arba antras psichika paveikti kūną, tai manau yra tas pats TS, meditacija, malda - protas valdo kūną, nes kūną vistiek teks gyvenimo gale palikti, o visos didžiosios religijos tradicijos, teigia, kad sąmonė, ar siela pratęs ''mokslus'' ir po mirties Tad manau, kad sveikti be vaistų taip pat įmanoma, tik senus įpročius, naujais pakeisti reikia laiko, kuo senesnis ir giliau įsišaknijęs įprotis tuo ilgesnio laiko reiks jį pakeisti. O depresija gali būti neteisingo mąstymo-elgesio-įpročio pasekmė.
Manau, kad tikslą galima būtų formuluoti: Tapti sveiku. Bet poto dar reikia asmeniškai konkretinti. Visų mūsų tikslas būt laimingais. :heart:

Sveiki,o pas mane kazkas kartais darosi su miegu ir negaliu niekaip numesti jo sureiksminima....
Tiesiog neuzmiegu ir tiek ,suprantu kad tai kazkokie mastymo nesklandumai,nes kai apie tai nemastau ir iskart uzmiegu,bet uztenka i galva uzklysti siai minciai ir baigta... :cry:

Jeigu negali nemąstyti, mąstyk apie tai, kaip nori miego, kad esi rami ir sutelk dėmesį į gilų kvėpavimą. Įkvėpi.... iškvėpi....įkvėpi. Mintys bandys sugrįžti, leisk, sau pastebėti, kad mintys sugrįžo ir vėl sugrįžk stebėti kvėpavimo.
Stebėk taip pat užsispyrusiai savo kvėpavimą, kaip užsispyrusiai į galvą lenda mintys.
Sėkmės Saldaus miego

Labai aciu,bandysiu...

Manau teisingai Nemi pataria. Kiek teko skaityt pagal alopatine mediciną didžioji nemigos priežastis, negalėjimas pereiti iš aktyvaus mąstymo į atsipalaidavimo - I miego fazės būseną - o tai būsena, kuri apibūdinama, kaip "tiesiog gera būti".
Taip pat manau, kad geriausia pašalinti priežastį, tada dings ir simptomas.
Meditacijos mokytojai pataria su protu elgtis atsargiai, rūpestingai (careful).
Pagal tibeto budizmo filosofiją, mūsų sapnai tai tarsi per dieną nufotografuotų kadrų (užfiksuotų pasąmonės juostelėje) išryškinimas. Kai koks nors reiškinys mums sukelia norą, aistra - kabinimąsi, arba pasibjaurėjimą - atstūmimą mes tarsi paspaudžiame fotoaparato mygtuką. Naktį per kūrybingą pasąmonės darbą, tie kadrai išryškinami savita forma.
Todėl apie tą įkyrią mintį aš asmeniškai galiu pafantazuot, kad tai budros metu iškilęs psichologinis konfliktas, kuris tuo metu negali atsiskleisti dėl proto kontrolės, kai prieš miegą atsipalaidavimo būsenoje nusilpsta proto kontrolė ta mintis išsikrapšto lauk ir prašosi apmąstoma. Manau, kad nereik į ją koncentruotis, geriau stebėti kvėpavimą ir paleist tą mintį, nesikabint. Bet taip pat manau, kad būdroje reikia būti kuo sąmoningesnei. O Zelandas dar gi ir sąmoningą sapnavimą aprašo. Tačiau iš sąmoningos būdros pereiti sąmoningai į sąmoningą sapnavimą manau yra sudėtinga praktikos dalis, juk mes beveik niekad neatsimenam, kaip papuolėm į sapną, atsibundam jau sapne. O toj būsenoj prieš miegą, būtent pradeda skleistis įvairūs proto aspektai, esame atskirti nuo išorinės informacijos, todėl mintys ima blizgėti visu savo gražumu, visai nemintint sunku, todėl geriau perkelt koncentraciją į kvėpavimą, arba į pozityvų vaizdinį Tai tiek mano fantazijų

Sveiki vel....Na ir ka,koncentruojuosi i ramybe,i kvepavima,priimu ateinancias neramias mintis ir vel koncentruojuosi i ramu,gilu kvepavima ir taip puse nakties ir jau ima panika,nes ir 12-a ir1-a ir2-a..... :cry: ,o miegelio nera ir atsikeliu ir pageriu arbatos,paskaitineju ir vel tas pats...
Kazkaip per daug reiksminga man si beda,jauciu,kad esu ja per daug sureiksminusi.Bet kitaip nesigauna,nes nemiegi viena nakti,na dar nieko....,tada nemiegi antra,trecia tarkim paryciais nusnusti jau kokia valanda(nes bandziau nieko vaistu negerti ir nieko nedaryti...)Tuomet jau stogas TAIP NUVAZIUOJA.....Kad atsigulu i lova ir jauciu,kad sapnuoju atsimerkus.....
O koks tuomet gyvenimas,apie isvaizda as jau nekalbu ir apie galvos skausma,atsiranda ant kuno kazkokios demes,pastoviai juodai pervargus ir is vis gyventi nebelieka noro.....O reikia,nes auginu dukryte ir dirbu atsakinga darba.
Bandziau 10 metu gydytis vaistais,kreipiausi i ivairius gyd.,padedavo,bet laikinai,o nuo antidepresantu is vis zombis lieki,kuriam idomu tik pavalgyt ir pamiegot...
Ka jus galvojat...:kas cia vyksta,kuri svytuokle mane ikinkius...
As perklausius visas Zerlando knygas po tris kartus,bendrai pasikeiciau ir pati ir pasikeite gyvenimas labai stipriai,bet si beda kisa pagalius i ratus ir nesuprantu kame cia reikalas...
Is anksto dekoju uz pamastymus....

Dar toks dalykas:kazkokie ivykiai gyvenime na retokai buna,kad as pries miega del ju pergyvenu,ismokau gyventi cia ir dabar,dziaugtis ir gyventi sioje valandoje,paleidau rytdiena ir vakardiena.Bet,kai as atsigulu i lova man pradeda dauzytis sirdis is baimes,kad AS GALIU NEUZMIGTI ,pasoka adrenalinas,man pavienodai tos gyvenimiskos problemos,as jas visas kuo puikiausiai issisprendziu,o jei neissprendziu-reiskiasi taip reikia.Bet lovos as jau kartais bijau....

O ar nebus čia jau tiesiog įprotis būti pakeltame sąmoningume? Juk tu, kaip sąmonė, esi tai, kas niekada nemiega, tai kas mato realybe, po to mato sapnus... Man irgi neretai būna naktų, kai rodos kad visą naktį nemiegi, bet tuo pačiu paspoksai sapnus (dar tokia pusmintė spėja ateiti - „na va, jau sapnai prasidėjo, o aš dar nemiegu...“), bet nedarau iš to problemos, nes po tokių „bemiegių“ 8 valandų kūnas vistiek ryte būna pailsėjęs ir išsimiegojęs.

Šiaip neatmesčiau ir biocheminių organizmo procesų sutrikimo... Siūlyčiau nuodugniai peržvelgti savo racioną ir nepabijoti vieno kito gabalėlio šokolodo prieš miegą, dėl vienos paprastos priežasties, šokoladas skatina endorfinų ("laimės hormonų") išsiskyrimą, o kada žmogus laimingas, tai ko čia nerimauti

Pratęsiu jei raciono peržiūra ir šokolado gabalėlis nepadės, tai siūlau dar vieną variantą, peržiūrėti ir surasti kas tą nerimą sukelia ir surasti "vietelę" iš kur tas "sukelėjas" išlenda... laiko turi į valias, vistiek nemiegi

nemi rašo:

Jeigu negali nemąstyti, mąstyk apie tai, kaip nori miego, kad esi rami ir sutelk dėmesį į gilų kvėpavimą. Įkvėpi.... iškvėpi....įkvėpi. Mintys bandys sugrįžti, leisk, sau pastebėti, kad mintys sugrįžo ir vėl sugrįžk stebėti kvėpavimo.
Stebėk taip pat užsispyrusiai savo kvėpavimą, kaip užsispyrusiai į galvą lenda mintys.
Sėkmės Saldaus miego

Labai labai aciu uz pasiulyta knyga,jau atsisiunciau,butinai paskaitinesiu,rusiskai laisvai skaitau.

Keli pastebėjimai

1. Apie švytuokles: švytuoklė (abstrakčiai problemos švytuklė) bando tave apgauti ir įtikint ir išgasdinti, kad problema labai rimta, labai baisi ir kad viskas labai blogai. TAI YRA ILIUZIJA. Švytuoklė dažniausiai perša tau nepageidaujamus scenarijus, tai ko tu nenori - o nenori neužmigti, už to kablio ji tave ir kabina.
Ji tau perša tolesnį nemalonų SCENARIJŲ:
ŠVYTUOKLĖ: "...gerai išsimiegot labai svarbu, rytoj būsi pervargus, tau stogas nučiuž, matai tu vis dar nemiegi ir t.t..." Gali pasakyti tai bjauriai švytuoklei tiesiog:
TU: "STOP, dar TIK 12 ir man patinka maloniai gulėti lovoje ir nemiegoti, man tiesiog gera, todėl kad vakar daug dirbau - mano kūnas lakstė dirbo visokius darbus, o dabar jis maloniai ir patogiai guli šiltoje lovoje - ir esu pasakiškai laiminga..."
Žinoma švytuoklė vėl bandys tave užkabinti, nes jai reikia tavo energijos, o kai tu pergyveni (sureikšmini), kad nemiegi ji taip pasiima iš taves energiją, o tu lieki ne tik kad nepamiegojus, bet ir ne pailsėjus (pailsėti galima ir nemiegant, tiesiog ramiai gulint ir būnant patenkintai viskuo kas yra, būnant patenkintai savo gyvenimu, savo nemiga, savo darbu, savo dukryte - juk tai turtai ir ne kiekvienas miegalius juos turi...)
Švytuoklė vėl bandys tave kabinti:
Š: "Pažiūrėk kiek dabar valandų, o tu dar nemiegi, vat neužmigsi visą naktį, poto tau reiks eit į darbą, o jei nužmigsi dar ir kitą naktį, tau nuvažiuos stogas..."

Taigi pirmas pagal transerfingą yra švytuoklės SLOPINIMAS, sakai sau:
TU:"...kad ir gerai, kad neužmiegu. Gerai, kad galiu gulėti nemiegodama, jaučiu, kaip aplink ramu ir gera, koks mano kūnas atsipalaidavęs ir kaip jis dėkoja, kad jam suteikiau šiltą minkštą lovą."
Antra, NEKOVOTI su švytuokle, neįsivelti, o tai paprasčiausiai perkelti mintis prie kitos švytuoklės, todėl kad visiškai atsisakyt ar ištrinti mintį yra žymiai sunkiau, nei ją pakeisti kita. Nebegalvok ta nemigos tema, prisimink, kas gero tau įvyko arba norėtum, kad įvyktų - pozityviai programuok, vizualizuok savo skaidrę. Žinau, kad kartais sunku būna ir kiekvienam žmogui padeda skirtingos priemonės, vienam šokoladas, kitam meditacija, ar juros bangų ošimo įrašas Rask savo švytuoklę kuri tau padeda. Neįsivelk į destruktyvių švytuoklių plepalus. Destruktyviausiai švytuoklė kabina už baimės ir už pykčio. Ji tave gasdina tuo ko labiausiai bijai - pvz. kad nuvažiuos stogas. Buvau zen budistės vienuolės paskaitoje, ji pasakojo, kad jų vienuolyne atlieka ilgas nemiegojimo praktikas, dvi savaites ir daugiau, o stogas pasirodė pas vienuolę gan tvirtas. Galbūt tavo sąmonei dabar to reikia. Juk alkoholis, psichotropiniai vaistai, ligos - visa tai destruktyvios švytuoklės. Pozityvios švytuoklės stengiasi padėti žmogui, tai sveikatingumo, transerfingo, kai kurios religijos švytuoklės - joms rūpi tavo gerovė ir sveikata. Galvok, kad gerai, kad neužmiegi, galbūt nemiegojimu tavo protas nori apsivalyti nuo visų tų praities sąmonės teršalų, pasitikėk savim, savo vidiniu gydytoju. Gali pabandyti atlikti tokią praktiką: atsigulti ant tau patogaus šono (dažniausiai tai būna dešinysis), ir vizualizuoti savo širdies centre šviesą, tą šviesą gali susieti jei esi religinga arba su Jėzum arba su Budha arba su Šv. Marija ar su kokia kita pozityvia atjaučiančia simbolizuojančia meilę dievybe, arba tiesiog su meile. Ir koncentruotis į tą šviesą, vizualizuoti kaip šviesa plečiasi ir išvalo visą kūno purvą, visas negatyvias mintis, visas baimes. Ši praktika man iškilo, kai pati bandžiau išspręsti savo nemigos problemas ir radau Vydūno raštuose tokią idėją, kad žmogus turi kreiptis į autoritetingiausią gydytoją ir patikimiausią dvasios saugotoją - dvasinį pradą pačiame savyje - tai tas dieviškasis pradas, kuriame viskas tik pozityvu, tiesos ir meilės šaltinis. Po kurio laiko šios praktikos, nemiga kad ir sugrįždavo, bet labai retai, keletą kartų į metus, tiesa, netgi kartais pradėdavau pernelyg gerai miegot todėl perlenkiau lazdą ir dažnai persimiegodavau, nes miegas būdavo saldus ir visai nesinorėdavo keltis, tai vat toks buvo šioks toks šalutinis poveikis. Bet man tuo metu padėjo, čia kadangi tik mano asmeniniai išgyvenimai, tai nežinau, kaip tau bus, bet manau pakenkt neturėtų Nors šiaip tai man nepadėjo įveikti visų problemų, tiesiog, kuo toliau gyvenu, tuo labiau atrodo, kad kiekviena diena tai tarsi pratybos, juk viskas kartojasi, kiek lygiai taip pat kartų mes nueinam miegoti, atsikeliam, einam valgyt, prausiamės ir vėl tas pats, tarsi švilpiko diena - išmokti nugyventi savo dieną tobulai. Vieni dalykai užsibaigia atradus tam tikras žinias pvz transerfingo ir gyvenimas pakrypsta gera linkme, tačiau vėl išlenda kažkokios mintys ar nemiga, ir vėl reikia toliau mokytis... Tarsi gyvenimas būtų nuolatinės pratybos, nuolatinė treniruotė, kaip išmokti gyventi tobulai laimingai. :sunny:

2. Taip pat dar patariu perskaityti "Tibetiečių gyvenimo ir mirties knygą". Ji skiriasi nuo transerfingo, bet ji suteikia ramybės. Manau, kad miego užmigti baimė yra susijusi su baime numirti, o apie mirtį mažai, kas kalba - tarsi bijodami prisikviesti tą švytuoklę, tiesa, Zelandas rašė, kad jei mes taip neįsijaustumėm į viso pasaulio iliuziją tai ir gyventumėm tukstančius, o ne šimtus metų, bet netgi jeigu taip, mums vistiek reiktų kažkada mirt, nes kūnas ne amžinas. Rytuose sako, kad viskas pasaulyje susideda iš trijų etapų: viskas, kas, šiame pasaulyje yra, atsiranda arba gimsta, viskas būna arba gyvena ir viskas sunykasta arba miršta. Tokie jau yra tie dėsniai. Visais laikais buvo sugretinama miegas ir mirtis. Graikai apibūdindavo miegą su maža žmogaus mirtimi, tai tas laikas kai išjungi savo pliurpiantį protą ir nuo jo pailsi. Kita mano hipotezė, kad tau kyla ne mirties baimė, o baimė, kad Gali neužmigti, tai yra gali neišnykti - o tai yra ne fizinio pasaulio, o metafizinio pasaulio savybė, tai krikščionybėje yra siela, kuri neišnyksta su mirtimi, budizme tai yra sąmonė kuri atgimsta naujam gyvenimui. Manau todėl ir darosi baisu, nes transerfingas yra skirtas tik gyvenimo gerinimui, tačiau mes viduje natūraliai žinome, kad tai laikina, ir kad ir kokią gražią skaidrę susikurtumėm ir ją įgyvendintumėm, mes žinome, kad vieną dieną reiks su ja atsisveikinti. Prisirišimas prie tobulos skaidrės kūrimo iliuzijos (kuri žinoma geriau nei juodi akiniai), sukelia mums baimę, nes atėjus sapnui mes turim ją paleisti, atsisveikinti su ja, nesvarbu kokia ji graži ir pozityvi bebūtų. Mirtis mums primena, kad ir ką šiame pasaulyje beturėtume materialaus su tuo reiks atsisveikinti, todėl tampa nebesvarbu vizualizuoti gražų savo kūną, gražius namus, automobilį, gerą darbą, iškyla klausimas tai ką gi galima nusinešti į mirtį, ką galima nusinešti į sapną?

Labai aciu,tikrai gerai mane supratai,butent uz tokiu jausmu svytuokle mane kabina...
Tiesiog tos nemigos ateina ir iseina,tarsi prisivalgo ir paleidzia.
Del mirties,viena karta tiesiog nusivarginau iki beprotybes ir pasiruosiau numirti.Na ir kas,didelis cia daiktas,numirsi-pakas.Turiu geru gyminiu-dukryte uzaugins.Tiesiog su tuo susitaikiau,sutikau,priemiau tai...-ir uzmigau kuo giliausiai...Bet tai pavyko tik ta karta.
Labai aciu uz patarimus,jus nuostabus zmones....

Visai neseniai perskaičiau knygą Echkhart Tolle "šios akimirkos jėga".
Čia rašoma: Mūsų galvose vyksta minčių nepertraukiamas monologas ir dialogas. Kai jis dažnai "įsivaizduoja" nepalankius įvykius ir blogą pabaigą - tai vadinama nerimu. Dažniausiai toks mąstymas yra neadekvatus dabartinei situacijai, jis ją interpretuoja remdamasis praeitimi.
Aš kartais naudojuosi šio filosofo pratimėliu: įsitaisau patogiai, nuraminu kiek įmanoma savo protą (mintis) ir sau pasakau - "įdomu, kokia dabar į mano galvą ateis mintis?" ir laukiu rezultato. Pirmą kartą kai dariau šį pratimėlį išsigandau savęs, nes supratau, kad tarp to klausimėlio pabaigos ir kitos atėjusios minties į mano galvą, susidarė tuštuma-pauzė (nieko negalvojau, nes laukiau tos minties). O ta mintis, kuri atėjo į mano galvą, net nesupratau kam man ji tokia, net nesitikėjau tokios minties. Pagalvojau tokią nesąmonę, kad net nesupratau kodėl tokia mintis atėjo pas mane. Kai jau buvo paminėta, - mus aplanko daugiau nei 60000 minčių per dieną ir tik dabar suvokiau, kad kai kurios mintys tokios nesąmoningos ir neesminės, kad jos tik "maišo" racionalioje situacijoje.

Kitas būdas, jei bando mane kabinti nerimas - tuomet sustoju ir pasakau sau: stop. Aš rimtai. Pasakau sau žodį - stop. Tada aš lyg ir sustoju ties tuo, kad aš save sustabdau ir paklausiu savęs : ar tai yra problema? ar mano problema yra įveikiama?
Dar vieną knygą atsiminiau dabar rašydama. Kažkada skaičiau Allen Carr "lengvas būdas nustoti nerimauti".
Iš tiesų pradėjau nemažai rašyti sau pastabų: stebėti kodėl įvyko viena ar kita situacija.
Aš nesakau, kad nerimas dingsta tarsi pamojavus burtų lazdele, bet aš priverčiu save mąstyti: kokia situacija, veiksmai, aplinkybės privertė mane nerimauti.
"Ieškodama" savęs lankiau padrikus kursus, tačiau supratau, kad kai kurie kursai neduoda jokios naudos.
Ieškojau bendraminčių, kurie gali iš savo patirties duoti pavyzdžių ir jų sprendimo būdų. ieškojau kaip sau "padėti".
Tuomet mokiausi koučingo mokykloje. Kai koučingo sesijų metu ateidavo pas mane klientai - viena ką supratau, svarbu, kad žmogus savo aplinkoje turėtų palaikymą. Ieškokite žmonių aplink save, kurie išklausytų jus, suprastų jus, bet nemėgintų gyventi už jus. Kaip dažnai mes norime tik patarimų. Patarimai sveikintini tik tie, kurie duodami iš to žmogaus patirties. Bet jei, tas kas pataria sako - na gal tau būtų geriau taip, na gal tu padaryk tą - ir jūs darote, veikiate ir dažnai rezultatas būna "blogas", tuomet asmuo pasineria į nerimą ir depresiją nes jam kažkas nesuveikė. Apsidairykite, visi veiksmai buvo pagal kažkieno, kuris to nepatyrė, patarimą. Užburtas ratas - galite pasakyti.
Pasigirsiu, visai neseniai įstojau į psichologijos institutą, tam, kad galėčiau gauti psichologijos pagrindus ir pasidalinti savo patirtimi su kitais.
Linkiu vadovautis posakiu: silpnas ne tas, kuris nukrito, bet tas, kuris net ir nemėgino atsikelti. Dažnai mums atsikelti neleidžia mūsų protas, versdamas mus nerimauti, maištauti, pulti į paniką, depresiją ir t.t.
Aš džiaugiuosi galinti bendrauti su jumis šiame forume.

Mintis