Ką manot apie?

Kasdien žmones bendrauja vieni su kitais, dalinasi, guodžiasi, džiaugiasi ir t.t., o kokiu tikslu tai daro? Apsikeičia informacija? Nori patikti? Įtikti? Įsitikinti savo tiesa, ieškodami bendraminčių?
Kodėl toks svarbus yra bendravimas?

dėmesio padėjimas į gyvus žmones įra ydomesnis negu į daigtus

Čia yra du variantai...

a) egoistinis: žmogus ieško kur išpilti mentalinį mešlą, kelias valandas ar dienas neduodantį jam ramybės. Mol davai pasidalinam ta mano vidine kramtoške ir pakramtom ja abu, man nuo to pasidarys lengviau;

b) neegoistinis: kartais bendraujant su žmogum pastebiu, kad neturiu nei vienos minties (tiek bendravimo tema, tiek apskritai), o žodžiai liejasi patys - iš vienos pusės suklusti, „ką per briedą aš čia nešu?“, iš kitos pusės pagal pašnekovo veidą matai, kad jis jaučiasi išgirstas ir suprastas, ir tai, kas per tave sakosi, yra būtent tai, ką jis šiuo metu turi girdėti... Būna gana smagu, pats sau iš šono atrodau visu šimtu procentu pasinėręs į jo problemos sprendimą, žodžiai skamba tartum gerai apmąstyti, nors iš tiesų viduje begalinė tyla ir ramybė

Tu apie kurį?

Aš apie patį bendravimo tikslą. Ko siekiam bendraudami?
Variantai svarbūs, sutinku. Tik man dar įdomu, kas svarbiau kokybė ar kiekybė bendravime?
Ir dar kaip mes, iš vis, suprantam vienas kitą? Žodžiai yra forma, o turinys kiekvieno žmogaus individualios patirties išvados. Kaip mes susišnekam?

Ko siekiam bendraudami? Geras klausimas, susimąsčiau... Dažniausiai siekiam atsakymų kogero, "kada bus alga?", "gal girdėjai kaip marytė gyvena?", "kaip laikaisi, kas naujo?". Kartais bendraudami siekiam tiesiog pabendrauti... Šiaip žinoma svarbiausia kokybė - bendravimas vienaip ar kitaip yra tuščiažodžiavimas (juk pripažink, mes ir dabar tiesiog tuščiažodžiaujam vietoj to kad kokį darbelį nuveikt ), tad bent aš stengiuosi tuščiažodžiavimą (vidinį ir išorinį) suvesti iki minimumo, iki pačios esmės ir tiek, likusį laiką ir energiją skyriant veiksmui. O "miegantys" taip, vienas kito negirdi, tikrai keista kaip jie susišneka, t.y. pasakysiu kitaip - nekeista, kad jie nesusišneka )

aš tai matau, kad žmonės galvoja/kuria mintis, mato jas, girdi jas, reaguoja į jas, jas išsako ir kitaip įgyvendina. taigi ir visas žmonių elgesys arba vadinamasis bendravimas yra beveik vien minčių įgyvendinimo rezultatas. vėl ir vėl gimstantis naujas žmogus išmoksta būtent taip elgtis, kadangi visi aplinkui jį esantys žmonės elgiasi būtent taip. mes išmokę matyti mintis ir reaguoti į mintis ir rinktis mintis, o ne tikrovę, kurioje esame. tai yra tai tikrovę, tai mintis, tai mintis, tai tikrovę ir taip visą gyvenimą. dėl tokio matymo mūsų elgesys tampa nenormalus/nenatūralus/nesveikas/neteisingas/neigiamas/destruktyvus. taip suprantu

kamtasvardas:) rašo:

...dėl tokio matymo mūsų elgesys tampa nenormalus/nenatūralus/nesveikas/neteisingas/neigiamas/destruktyvus. taip suprantu

Nieko tu nesupratai :lushiu:

Panašiai, tik vienas „bet“ - žmonės negalvoja ir nekuria minčių, mintys tiesiog ateina, kaip ir tiesiog ateina sprendimai reaguoti į jas, ar nereaguoti Teisingas tavo pastebėjimas būtų „žmonės jas girdi“. Bet iš (neiš)manymo, kad viskas yra priešingai, t.y. kad mes ir mus supantys žmonės yra savo minčių (ir po jų sekančių veiksmų) autoriai, kyla visas tas bardakas, kurį matom aplink, bei visos kančios, tą bardaką supančios - „oj kodėl aš taip pasakiau, oj kodėl jis taip pagalvojo, oj, kodėl ji taip pasielgė?“ ir t.t.

tu rašai, kad žmonės negalvoja/nekuria minčių. tarkim, aš žiūriu į ant lapo parašytą žodį 'namas'. pažiūriu į jį ir savaime atsiranda mintis-garsas 'namas'. tai yra savaime atsirandanti mintis, kurios aš nesukuriu, kurią įsiminiau kažkada. bet aš galiu žiūrėti į žodį 'namas' ir pats pagalvoti 'namas' bet kuriuo metu, pats sukurti tą mintį-garsą 'namas'. taip suprantu, kad yra sąmoningos mintys, kurias pats sukuriu dabar ir nesąmoningos mintys, kurių nekuriu dabar/kurias matau/girdžiu atsirandančias savaime. kaip tau tai?

Na kad daug neišvedžiot, į šitą tavo klausimą turiu seną ir nuvalkiotą pasiūlymą - pabandyk įdomumo dėlei rasti tą „Aš“, kuris sąmoningai daro mintis T.y. jo, mes, kaip ir 99.9% populiacijos įsitikinę, kad mūsų kūne gyvena kažkoks padaras, kuris vadinasi „Aš“ ir kuris daro mintis... Tačiau jei paimti skalpelį ir supjaustyti mūs į gabaliukus, viduje rastume visokių inkstų, plaučių, smegenų, kaulų ir mėsytės, tačiau jokio gyvio su skambiu pavadinimu „Aš“ ten neaptiktumę... Jo nėra ir nebuvo Ir tas „tuščias kaip bambukas“, kurį aptarinėjome paralėlinėje temoje, būtent tą ir reiškia - tuštuma nuo įliuzijos, kad mūsyse kažkas sėdi, kūria mintis ir priešiškai spokso į „įšorinį pasaulį“

aš rašiau ne apie asmenybę, ne apie mintis. žodžiu 'aš' vadinu save-šitą kūną, kuris ištaria žodžius, skleidžia žodžio garsą ir kuris dabar maigo mygtukus, kad atsirastų šitos raidės ir šitam kūnui nėra jokių sunkumų pagalvoti/ sukurti žodžio 'namas' garsą ar tau tai nepavyksta? negi jeigu pasakyčiau tau 'namas', tu negalėtum to pakartoti?

P.S. DIDELIS AČIŪ Romai, kad "išauginot" 'mane' tokį koks esu su dabartiniu suvokimu.

Ai va apie ką tu Žinoma pavyksta, bet kiek nagrinėjau tą procesą, sąmoningą t.y. „galvojimą“, tai man pavyko pamatyti jog tai - įsivaizduojamas kalbėjimas Ta prasme jei tu galvoje dabar specialiai pradėsi dėklamoti kokį eileraštuką ir kreipsi dėmesį į patį procesą, tu pastebėsi kad deklamuoji tą eileraštuką įsivaizduojama burna ir faktiškai jausi kaip juda įsivaizduojamos balso stygos Taip pat tu gali pabandyti įsivaizduoti kad darai atsispaudimus ar keli kokį daiktą... T.y. taip išeina, kad mes esame apdovanoti kažkokiu įsivaizduojamu dublikatu, kurio pagalba galime savo "vidiniame pasaulėlyje" padiskutuoti su savim (t.y. pagalvoti liaudiškai šnekant) ar nuveikti kitus įsivaizduojamus darbus

Tikrai ant nuostabių eksperementų užvedė šitas mūsų pokalbis Kad ir papraščiausias - pasakyk sau „Eik miegoti!“. Pavyksta, aiškiai ir apčiuopiamai. O dabar klausimas - kas pasakė ir kam pasakė? Ir va tas klausimas veda kažkur... gylyn...

taip taip žodžiais 'įsivaizduoti/kurti mintis/galvoti' aš vadinu tą patį darymą ar tavo supratimu įsivaizduoti ir kurti mintis yra tas pats?

Dariau, nėr už ką, aš nepadariau nieko, kas neturėjo atsitikti tavo gyvenime

na tai koks atsakymas į klausimą? žodinis

Apie ką aš čia?

Kai suabejoji savo suvokimu, ir suvokimo suvokimu tereikia pažiūrėti į kito suvokimą, ir pasidaro viskas LABAI aišku ir ramu :sunny:

Nemi, kaip gyveni? :rendeer:

Ačiū, Japase, puikiai.

Ką Tau pačiam reiškia kito suvokimas?
Ne kiekvieno kito suvokimas Tau suteikia aiškumą ir ramybę, kokie yra kriterijai ir kam "tam kitam" ir "suvokimui"?

Va, tai ir gyvenu ...klausinėdama? :flower:

Tiesiog pamačiau save prieš kelis metus ir supratau kokia pažanga įvko savaime.
Kaip atsimenu pirmus mano apsilankymus šitam forume, visiems pavydėjau kad turi tiek daug žinių apie visą transerfingą ir pan, kad gali apie betką diskutuot, kad klausimai liejasi per kraštus... o Dabar... Beveik dingo ieškojimai. Tiksliau suvokiau kad jei atsiranda ieškojimas, vadinasi biškį nutolau nuo "svarbiausio" dalyko

Kol gyvenau klausimuose - tol kankinausi

Išties, sveikinu su virsmu ir permainomis, jos akivaizdžios.


O ar jauti skirtumą "tarp gyvenu klausimuose" ir "klausinėju" ?

Citata :

Ne kiekvieno kito suvokimas Tau suteikia aiškumą ir ramybę, kokie Tau yra kriterijai ir kam "tam kitam" ir "pačiam suvokimui"?

Pakartoju klausimą, nes domina atsakymas.

Ką reiškia kriterijai?

Va ir skirtumas, tik pabandyk paaiškint kaip ramu yra gyventi be klausimų o kitas net nesąmoningai klausimais užbomborduoja.

skirtumo nejaučiu nes nežinau apie ką šneki

Citata :

Ką reiškia kriterijai?

kriterijus - daiktams išskirti požymis, taisyklė, matas, saikas (ištrauka iš žodyno)

Citata :

skirtumo nejaučiu nes nežinau apie ką šneki Very Happy

Tada, jo Tu teisus, klausimų daugiau nėra :cheers:

be žodyno nebūtai sugebėjus paaiškint kas yra kriterijus? :lol: