Pamokančios istorijos. Gal ir Jūs norit pasidalinti kokia?

Na va, kaip šaunu, kiekvienas pasakėm savo nuomonę

Na kaip ten bebutu ar saunu ar gaila, bet faktas tas, kad nuomoneje nera tiesos, nuomone yra suformuota aplinkos, patirties ir... o tuose pasisakymuose, deja, kaip nesistenk to isvengti yra tik nuomones, nes tiesa yra tyli ir beforme, jai nereikia jokiu paaiskinimu ir apipavidalinimu, o mes, zodziais meginame apibudinti tai ko neimanoma apibudinti. Ir prasideda pasakeliu kurimas apie augli galvoje pavadinimu protas arba musu kunuose apsigyvenusi ateivi vardu ego ir gaudanti signalus is kosmoso apie jo ir to kuriame jis gyvena is anksto nulemta gyvenimo scenariju. Sorry, nuomoniu gali buti visokiu, net ir tokiu.

Tikrai taip, šiandien viena nuomonė, rytoj gali būti kita, bet kogero kiekvienas turi tą nuomonę, kurį jam reikalinga būtent šios dienos situacijoms spręsti, ir tai yra gerai

Rytą važiuoja vyras troleibusu į darbą ir galvoja: "Gyvenimas - mėšlas, darbas - kančia, viršininkas - svoločius, žmona - kekšė, vaikai- idiotai"...stovi angelas jam už nugaros ir viską, kruopščiai užrašinėja: "Gyvenimas - mėšlas, darbas - kančia, viršininkas - svoločius, žmona - kekšė, vaikai- idiotai"...juk visą šitą jis jau turėjo. Negi jam vėl to pačio reikia?. Na ką gi yra užsakymas, reikia vykdyti.

Kartą budistų vienuoliams reikėjo perbristi sraunią kalnų upę. Tačiau prie upės stovėjo graži jauna mergina, kuriai irgi reikėjo į kitą krantą, bet ji nedrįso bristi į upę, nes bijojo paslysti. Vienas vienuolis paėmė merginą ir pernešė ją per upę.
Antrasis vienuolis labai pasipiktino pirmojo poelgiu. Jis nieko nepasakė, bet viduje visas virė iš pasipiktinimo, juk budistų vienuoliui draudžiama net prisiliesti prie moters, o šis ne tik prisilietė, bet ir pernešė ją ant savo pečių.
Kai vienuoliai pasiekė vienuolyną, pasipiktinęs vienuolis pareiškė: " Aš privalau pranešti apie tai mūsų mokytojui - juk tai draudžiama!! " .
Pirmasis nustebo: " Draudžiama? Tu apie ką? ".
" Apie ką? Užmiršai? Juk tu nešei jauną moterį ant savo pečių!!! ".
Pirmasis pradėjo juoktis ir tarė: " Taip. Aš ją nešiau ir palikau, ten toli, ant upės kranto. O tu, panašu, kad vis dar ją neši su savimi!!! "

Istorija labai tiksliai apibudinanti, kaip žmonės bėga nuo šios akimirkos nešdami praeitį ant pečių...
Japase tarpkitko čia dar vienas atsakymas į tavo klausimą...

Aha Raimi, as net nesistebiu :lol: buna uzduodu sau koki klausima y kuri manau kad nera atsakymo, ateinu y foruma, paskaitau kokio Romeaus dienorasti ir randu tobula man paruosta atsakyma :cheers:
kuo toliau, tuo maziau stebina "atsitiktinumai" :sleep: :king:

Japase rašo:

Aha Raimi, as net nesistebiu :lol: buna uzduodu sau koki klausima y kuri manau kad nera atsakymo, ateinu y foruma, paskaitau kokio Romeaus dienorasti ir randu tobula man paruosta atsakyma :cheers:
kuo toliau, tuo maziau stebina "atsitiktinumai" :sleep: :king:

Aha, o aš jau beveik nebesinervuoju, kai protas vietoj to kad pasiilsėti užsidaręs savo „kamurkėje“ lipdo dar kokią super duper mentalinę konstrukciją vienu ar kitu klausimu - buo žinau jog ji lipdosi ne šiaip sau, o dėl to, kad tos pačios dienos vakare gali prireikti to atsakymo vienoje ar kitoje situacijoje, gal net tokiu neakyvaizdžiu metodu, kad tiesiog suberi jį į dienoraštį, kurio, rodos, niekas rimtai nebeskaito ) Jo, atsitiktinumų ir chaoso neegzistuoja - viskas tobulai taip kaip reikia

"Verslo pasaulio atstovas, kaip visuomet visur skubantis, nekantriu mostu sustabdė taksi, paskubomis įšoko vidun ir nervingai metė: „Lėk kiek gali, visu greičiu!“
Sucypė padangos ir taksi šovė į priekį. Nurūko pagrindine miesto gatve it raketa, palikdama už savęs vien dulkių debesį. Po kurio laiko keleiviui šmėstelėjo abejonė.
Palinkęs prie taksisto paklausė: „Ar aš jums pasakiau, kur reikia važiuoti?“
Pasigirdo ramus vairuotojo atsakas: „Ne, bet aš lekiu visu greičiu!“
Galima ir gyvenimą nugyventi „bet kaip“."

Kartą filosofijos profesorius išgirdo, kad kalnuose gyvena išminčius ir susiruošė į kelionę, nes norėjo gauti daug atsakymų į sukauptus klausimus. Užkopė į kalną ir užėjęs į trobelę, kad laiko negaišti veltui, jau nuo slenksčio pradėjo uždavinėti klausimus apie Dievą, meditaciją ir daug daug visokių kitų klausimų. Mokytojas tyliai stovėjo ir klausė, kol galiausiai tarė: "Jūs po ilgos ir varginančios kelionės pavargot, leiskit man jus pavaišinti arbata". ir visą laiką kol buvo ruošiama arbata profesorius tęsė savo monologą ir netgi tada, kai išminčius pradėjo pilti arbatą į priešais profesorių pastatytą puodelį, jis ir toliau kalbėjo. Mokytojas tylėdamas, pylė arbatą į puodelį. Tol pylė, kol arbata pradėjo lietis per viršų, tekėjo per stalą ir tik tuomet profesorius, tai pastebėjęs, sušuko: " Ką jūs darot, juk puodelis JAU pilnas, o arbata liejasi per kraštus"
Mokytojas tyliai atsakė ;" Su jumis vyksta tas pats, jūs toks pilnas klausimų ir savo žinių, kad net jeigu aš ir atsakysiu, atsakymai neras vietos jumyse. Jūs perpildytas."

Kartą vienas žmogus nuspredė rasti sau tobulą mokytoją. Savo kelyje daug jų sutiko, bet nei vienas iš sutiktų jam netiko. Vieno mokytojo netiko asmeninės savybės, kito mokytojo mąstymo būdas netiko, trečio mokytojo elgesys. Ieškojimai tęsėsi, metai bėgo, kol pagaliau Žmogus sutiko Mokytoją, kuris jam puikiai tiko. Ir kaip asmenybė ir jo dėstymo maniera, ir jo skelbiamos tiesos, visas atitiko ir pasitvirtino ir Žmogus kreipėsi:
- Jūs esat tobulas mokytojas, kurio mokiniu noriu ir esu pasiruošęs tapti. Priimkite mane.
- Taip, - tarė Mokytojas, - aš esu didis mokytojas, bet priimti tave į mokynius negaliu.
- Kodėl?
- Todėl, kad man reikalingas tobulas Mokinys.

Vieną kartą ant debesies pabudusi fėja, nusišypsojo saulės spinduliui ir nusileido į žalią pievą, nuo gelės žiedelio atisgėrė lašelį rasos ir pasisveikino su žiogeliu. Staiga, pamatė takeliu einančius berniuką ir mergaitę - Jie buvo jauni, gražus ir pasipuošę, ėjo susikibę rankomis.....Mergaitė ėjo ir galvojo:" Kad tik nepirstelėjus"....

Ką?

-Iš ko juokies moterie?- paklausė sufijus.
-Aš juokiuosi iš tavęs. Kada tu pasirodei tolumoje, mačiau tik figūrą, apsirengusią sufijų apdaru ir maniau, kad tu mokytojas einantis savo Keliu.
Kada tu prisiartinai, aš iš tavo judesių supratau, kad tu tik mokinys atsidavęs asketizmui ir kontempliacijai, vardan troškimo eiti Keliu.
Tu priėjai arčiau, aš įžiūrėjau tavo veido išraišką ir pagalvojau, kad tu neturi mokytojo ir neini Keliu, bet ieškai to, kuris padėtų tau surasti Kelią.
O dabar, pažiūrėjusi į tavo akis, aš žinau, kad tu netik neini Keliu, bet tu net negirdėjai apie Jį...

Sufijų sakmė.